Namų virėjo užrašai

Daug kas šiandien mane pažįsta kaip „Baltic Foodie“ – žmogų, kuris gamina maistą, filmuoja receptus ir socialiniuose tinkluose subūrė daugiau nei pusės milijono sekėjų bendruomenę. Kas nors vis parašo: „Tau pasisekė. Atradai savo pašaukimą.“ O aš netikiu, kad pašaukimas yra tai, ką galima atrasti. Jį susikuri. Ir kartais – milžiniška kaina.

Galėjau paprasčiausiai toliau filmuoti receptus ir kas savaitę įkelti po naują vaizdo įrašą. Žmonės juos pamato, paspaudžia „patinka“ ir pamiršta. Bet aš norėjau sukurti tai, kas išliktų, gyventų ilgiau už mane.

Gal po daugelio metų kažkas ištrauks knygą iš lentynos, o aš būsiu jau visai kitas žmogus. Gal manęs apskritai nebebus. Bet jeigu tuo metu kažkas gamins vieną iš šių receptų savo vaikams, vadinasi, dalelė manęs vis dar bus prie tos šeimos stalo. Ši mintis man labai patinka.

Jeigu prieš dvidešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad vieną dieną rašysiu receptų knygą, tikriausiai būčiau nusijuokęs. Tuo metu buvau žmogus, kuriam labiau sekėsi griauti savo gyvenimą negu jį kurti. Todėl ši knyga yra ir apie kelią – klaidas, priklausomybes, skurdą. Taip pat – apie meilę ir tai, kad žmogus gali pasikeisti tiek, jog net pats savęs nebepažįsta.

Nenoriu, kad perskaitę istoriją pagalvotumėte, jog mano gyvenimas kažkuo ypatingas. Priešingai. Manau, tokių istorijų yra tūkstančiai. Skirtumas tik tas, kad vieni žmonės leidžia praeičiai nuspręsti, kas jie bus, o kiti vieną dieną įsisąmonina, kad nuo šiol už savo gyvenimą atsako patys.

Kadangi knygoje pasakoju ne tik apie maistą, joje rasite intarpų apie tai, kas buvau ir kas mane suformavo. Gal šis pasakojimas pakeis ir jūsų požiūrį į mane, gal net – į patį save. O kartu – ir į maisto gaminimą.

Virtuvėje aš negalvoju apie problemas, pinigus, ateitį. Tada tiesiog esu. Gal todėl sakau, kad gaminimas man yra meditacija, nes tuo metu visas pasaulis nustoja egzistuoti.

Jeigu ši knyga bent kelioms valandoms leis ir jums patirti tą jausmą – vadinasi, ją parašyti buvo verta.